Arvydas Andriejauskas

2016-12-07 Edita Balčiūtė, Keliai ir tiltai Nr. 2(12)

VĮ „Tauragės regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už kelių priežiūrą, Arvydas Andriejauskas kelių sektoriuje darbuojasi jau daugiau kaip 30 metų ir sako, kad jam, kelininkui, ne iš karto pasisiekė nutiesti lygų ir tiesų savo paties gyvenimo kelią – būta ir įkalnių, ir nuokalnių, tačiau visos jos sugulė vertingos patirties klodais, o išmoktos pamokos padeda ne tik darbe, bet ir gyvenime.

1977 m. baigęs Gargždų 2-ąją vidurinę mokyklą, A. Andriejauskas nusprendė savo gyvenimą susieti su kelių sektoriumi. Stodamas mokytis geodezininko profesijos nesirinko, nes ši pozicija jau buvo atitekusi vyresniajam broliui. Arvydo įsitikinimu, dviejų vienodų profesijų atstovų vienoje šeimoje būtų per daug. Mokykloje A. Andriejauskas baigiamuosius egzaminus išlaikė puikiai, tačiau įstoti į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI) studijuoti kelininko specialybės nepavyko. Apie savo rimtus ketinimus mokytis teko įtikinti priėmimo komisiją pokalbio metu.

Norėjosi ir mokytis, ir mėgautis gyvenimu

Nors studijuoti kelininko profesijos subtilybes labai norėjosi, jaunas studentas neatsispyrė ir studentavimo džiaugsmams. „Įstojus atsirado naujų draugų, gyvenimiškų pagundų, tad šiek tiek atsipalaidavau ir antrame kurse išėjau akademinių atostogų“, – šypteli jaunystę prisiminęs Arvydas. Ilgai laisve mėgautis neteko, nes, vos uždarius mokslo įstaigos duris, buvo pašauktas tarnauti į armiją Rygoje. Vis dėlto kariuomenėje ilgai vargti vargų neteko, nes dėl sveikatos problemų iš privalomosios tarnybos jis buvo išleistas namo. „Paragavęs įvairių gyvenimo skonių supratau, kad noriu tęsti mokslus, tačiau po išėjimo į akademines atostogas nebuvo dar praėję metai ir todėl manęs atgal iš karto nepriėmė. Teko palaukti iki rudens“, – prisiminė kelininkas. Arvydas tuos metus tinginiauti sau neleido, todėl įsidarbino Priešgaisrinės apsaugos tarnyboje Gargžduose.

Traukė grįžti į mokslus

Darbai sekėsi puikiai, netgi teko dalyvauti respublikinėse ugniagesių varžybose, kuriose Arvydas laimėjo 3-ią prizinę vietą. Tačiau tai nebuvo tikrasis jo pašaukimas ir jis nutarė tęsti kelininko studijas kitą rudenį naujoje mokslo draugų grupėje. „Kurių velnių buvau išėjęs, iki šiol nesuprantu, bet, matyt, tuo metu taip reikėjo, būna gyvenime tokių akimirkų, tačiau nesigailiu, nes tie metai davė man labai daug gyvenimiškos patirties. Sakoma, nemesk kelio dėl takelio, bet man į teisingą kelią pasisiekė laiku sugrįžti“, – atviravo regiono kelių specialistas A. Andriejauskas.

1985 m. baigus VISI kelininko specialybę, reikėjo rinktis, kuriuo keliu eiti toliau. Tėvai jaunojo kelininko pasirinktiems gyvenimo posūkiams buvo itin tolerantiški, todėl Arvydas sugalvojo, jog savo žinias norėtų pritaikyti dirbdamas Sibiro platybėse. Išvykti niekas netrukdė ir Lietuvoje jo niekas nelaikė. „Šeimos dar nebuvau sukūręs, draugės neturėjau“,– prisiminė pašnekovas. Tačiau be moters čia neapseita – A. Andriejausko planus pakoregavo būtent moteris, kuri vietoj jo pagal paskyrimą išvyko dirbti į Sibirą. „Matyt, mergaitė vyro ieškoti išsiruošė“,– juokavo vienas iš „Tauragės regiono kelių“ vadovų.

Kelininko startas – Šilutėje

Po to, kai A. Andriejauskui nepavyko išvykti į Sibirą, jis gavo paskyrimą dirbti Lietuvos paribyje – Šilutėje, Šilutės kelių autovaldybos gamybos meistru.

Pirmasis darbas buvo kelio Telšiai–Laukuva–Šilalė–Šilutė ruožo Šilalė–Šilutė rekonstrukcija: asfalto dangos ir sankasų platinimas, vandens nutekėjimų tvarkymas, pralaidų įrengimas, naujos kelio dangos konstrukcijos įrengimas, ruožų, einančių per mišką, ištiesinimas. Buvo vietų, kur kelią reikėjo naujai nutiesti, tad senuosius kelio ruožus teko išardyti. Šiuo metu net žymės, kad kažkada ten būta kelio, neliko, sankasos išsilygino, užžėlė žolė.

Ką tik iškeptas jaunas specialistas darbą pradėjo su ilgamečiu darbuotoju, dabartiniu įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ Šilutės kelių tarnybos Žemaičių Naumiesčio meistrijos meistru Antanu Kubaičiu. Jau gerokai patirties sukaupęs A. Kubaitis pradėjo mokyti jaunąjį praktikantą kelininko darbo subtilybių. „Visomis prasmėmis įdomiausi buvo penktadieniai – reikėjo aktus apie atliktus darbus surašyti ir vairuotojų-kelininkų dieną atšvęsti. Aktų rašymas buvo kūrybinis darbas. Sąmatų viršyti nebuvo galima, nes buvo vykdoma griežta apskaita ir kontrolė. Tačiau niekas nenorėdavo trumpų reisų, todėl mes ieškodavome artimesnių karjerų, kad būtų galima padidinti sunkvežimių vairuotojams atstumus iki numatytų sąmatoje, kurios viršyti negalėjome, o darbai būtų atlikti laiku. O vėliau vairuotojai pavaišindavo mus penktadienio proga, – prisipažino A. Andriejauskas. – Tuo metu A. Kubaitis buvo darbų vykdytojas, viską sureguliuodavo, dalydavosi žiniomis, mokė mane tvarkyti dokumentaciją. Vėliau draugiškai dalijomės visais darbais. A. Kubaitis buvo daugiau praktikas, gamybininkas, patyręs vilkas keliuose. Beveik viską matavo „iš akies“ ir nuojautos, o man, jaunam inžinieriui, viską norėjosi daryti teisingai, taip, kaip mokė studijų metu – pagal projektų brėžinius, vadovaujantis horizontalių kreivių išmušimo metodika bei kitomis inžinerijos taisyklėmis. Nors, tiesą pasakius, Antano akis mažai ir suklysdavo.“ Pasitaikydavo kurioziškų situacijų, kai dviejų kolegų nuomonės dėl kelio ribų nesutapdavo. Tada, A. Kubaičiui kažkur išvykus, jaunasis inžinierius Arvydas kuoliukų kreives patikslindavo – susmaigstydavo naujai. Antanui sugrįžus į objektą, kuoliukai dažniausiai būdavo atgal perstatyti. Pasitaikydavo atvejų, kai trūkdavo kantrybė ir neištvėręs jaunasis inžinierius guosdavosi savo vadovui, tuomečiui VĮ „Šilutės regiono keliai“ direktoriui Vidmantui Lisauskui.

Iš Šilutės – gilyn į pamarį

Tačiau pradėtų darbų kelio ruože Šilalė–Šilutė baigti A. Andriejauskui neteko, nes tuometinis regiono kelių vadovas V. Liskauskas pasiūlė jam baigti darbines „kovas“ su A. Kubaičiu ir Rusnės saloje pastatyti tiltą. Iššūkius mėgstantis inžinierius Arvydas pasiūlymą priėmė ilgai nedvejodamas ir pradėjo dirbti darbų vykdytoju Kintų meistrijoje. Pagal projektą tiltelis Rusnės saloje buvo nedidelis, ilgis – 25 m, bet jį reikėjo pastatytas per pusmetį – nuo 1987 m. pavasario iki rudens. Darbai virte virė, nes tai buvo pirmasis projektas, kurį norėjosi įvykdyti ne tik tobulai, bet ir savarankiškai. „Reikėjo ir atramas statyti, ir polius kalti. Poliakalės tuo metu meistrija neturėjo, todėl teko ją išsinuomoti iš kitų ir paruošti jai tinkamą privažiavimą prie upės. Šiam reikalui atvežti gero grunto neleido valdžia, todėl padarėme laikinas užtvankas, išpumpavome vandenį, bet kai ant privažiavimo konstrukcijos užvažiavo 50-ties tonų sverianti poliakalė, gelžbetoninės plokštės neatlaikė ir pasviro vagos pusėn. Nuo nelaimės apsaugojo tik poliakalės mechaniko profesionalumas – jis sugebėjo ją sugrąžinti atgal į krantą“,–ekstremalią situaciją prisiminė A. Andriejauskas. Vis dėlto tilto konstrukcijų statinys buvo baigtas be didesnių incidentų: sėkmingai sudėtos gelžbetoninės padengimo sijos, nulieta danga, sudėti šalitilčiai, pritvirtinti turėklai.

Nusitiesė tiltą ir į laimingą šeimyninį gyvenimą

Dar besidarbuodamas Šilutėje ir linksmai gyvendamas viengungišką gyvenimą bendrabutyje viename kambaryje su dar dviem kolegomis, A. Andriejauskas nė nenujautė, kad kalnakasybos kursuose, į kuriuos vadovai nuolat siųsdavo tobulintis ką tik baigusius studijas specialistus, sutiks savo gyvenimo meilę, kilusią iš Tauragės. Greitai viengungiškas gyvenimas baigėsi, nes 1987 m. pavasarį Arvydas vedė ir su žmona apsigyveno Šilutėje 1 kambario bute kelininkų name. Tuo metu jaunai šeimai gauti du kambariukus bendrabutyje nebuvo galimybių, o naujai statomame name kelininkams irgi būtų skirtas ne didesnis kaip vieno kambario butas, todėl A. Andriejauskas su žmona pagalvoję nusprendė, kad geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje, o pretendentų pagerinti gyvenamąjį plotą išties buvo nemažai.

Kadangi abu jaunavedžiai anuo metu buvo paklausūs specialistai, jiems buvo pasiūlyta važiuoti gyventi ir dirbti Anykščiuose. O svarbiausia, kad buvo pažadėtas dviejų kambarių butas. Tačiau jau „prisirišę“ prie pamario krašto jaunavedžiai Šilutės į geresnes gyvenimo sąlygas neiškeitė. Pasak A. Andriejausko, dabar jaunimas nė negalvodamas rinktųsi, kur geriau ir daugiau pinigų – kad ir į pasaulio kraštą vyktų, o jie tada taip negalvojo. Be to, žmona jau laukėsi ir abiems norėjosi būti arčiau savo šeimynykščių Vakarų Lietuvoje.

Ir kelininkas turi širdį

Tuo pat metu, kai žmona laukėsi, o Arvydas statė tiltą Rusnėje, atsirado dar vienas darbas – teko asfaltuoti kelią. „Kelininkas V. Urbonas manęs paprašė, kad užasfaltuočiau nuovažą nuo kelio į kapines, o ta nuovaža į projektą nebuvo įtraukta. Padariau tarnybinį nusižengimą vardan kilnaus tikslo. Nors ir baugu buvo, bet padariau, – prisiminė A. Andriejauskas. – Greitai tas pats V. Urbonas buvo palaidotas tose pačiose kapinaitėse ir palydėtas į jas tuo pačiu mano „nelegaliai“ nutiestu keliu. Tai buvo kelininkas iš tikrosios kelininkų kartos, kuriai priklausė tokie šulai kaip Gintaras Striaukas, Gediminas Viršilas, Artūras Aušra. Jie ir dabar dirba kelių sektoriuje, o mano karta jau kitokia – vieni įkūrė savo verslus, kiti emigravo į užsienį, keliuose jų beveik neliko.“

Į neteisėtą kelio tiesimą ir jauno specialisto „savivaliavimą“ valdžia pasižiūrėjo gan atlaidžiai. „Kaip tik tuo metu man gimė sūnus, o Šilutės autokelių valdybos vadovas V. Lisauskas nutarė apžiūrėti mano vykdomą projektą. Nuvažiavome kartu ir paaiškėjo, kad per daug kelio nutiesta, tačiau atleido man, manydamas, kad susipainiojau iš jaudulio tapęs tėvu“, – juokėsi A. Andriejauskas. Ypač todėl, kad jaudulį dėl pirmagimio gimimo padvigubino įsivėlusi klaida: Arvydui buvo pranešta, kad jam gimė duktė, tačiau tą pačią dieną, po kelių valandų, susisiekus su medikais paaiškėjo, kad jam vis dėlto gimė sūnus. „Taip per trumpą laiką spėjau pasijusti turintis ir dukterį, ir sūnų“, – linksmą nuotykį prisiminė pašnekovas.

Reorganizacijų etapas

1993 m. rudenį A. Andriejauskas buvo perkeltas dirbti į Švėkšnos meistriją. Į darbą teko važinėti tarnybiniu automobiliu „Moskvič“, liaudyje vadinamu „kabluku“. Juo tekdavo vežioti ir darbui reikalingas priemones. O 1995 m. pradėjo kurtis regionai: Arvydui teko dirbti ir darbų vykdytoju, vėliau ėjo ir darbų vadovo pareigas. Švėkšnoje rūpinosi ne tik kelių darbais ir jų tiesimu, bet ir kelių priežiūra: reikėjo greideriuoti žvyrkelius, pjauti žolę šalikelėse ir taip derinti darbus, kad nė viena darbinė sritis nenukentėtų. Besidarbuojant Švėkšnoje, prasidėjo kelių reorganizacijos laikotarpis. „Kaip tik tų metų žiema buvo labai gili ir snieguota, važiuodavome su „kabluku“ sniego tuneliais. Sniego kalnus buvo sunku išstumdyti net ir su greideriais, bet visada į pagalbą ateidavo melioratoriai, kurie keliams valyti turėjo reikiamos sunkiasvorės technikos, ir su mumis jie mielai bendradarbiaudavo, todėl padėdavo, kaip galėjo“, – prisiminė A. Andriejauskas. Ten teko padirbėti dvejus metus iki kol 1995 m. susikūrė regionai. Tuo metu A. Andriejauskas buvo perkeltas dirbti į Pagėgių meistriją, kurioje išdirbo iki įmonės gyvavimo pabaigos.

Pasirinkimų kryžkelėje

1997 m., mirus žmonos tėvui, reikėjo apsispręsti, kur Andriejauskų šeimyna gyvenimą ir karjerą tęs toliau: ar liks Šilutėje, kur įsigijo žemės sklypą ir ketino statyti namą, ar vyks gyventi į Tauragę, arčiau uošvės. Kadangi gyvenimo „ant ratų“ perspektyva nežavėjo, buvo nuspręsta keltis į Tauragę ir ten susirasti darbą. Kol vyko darbo paieškos, A. Andriejauskui dvejus metus teko važinėti dirbti iš Tauragės į Šilutę su nuosavu „Opel“ markės automobiliu, į kurį iškeitė savo pirmąją transporto priemonę – 13-ojo modelio „Žigulius“. „Pirmąją mašiną įsigijome 1989 m. rudenį. Tiksliau, ją įsigyti padėjo uošviai“, – prisiminė A. Andriejauskas.

Kiek vėliau A. Andriejauskas susisiekė su tuometiniu VĮ „Tauragės regiono keliai“ vyriausiuoju inžinieriumi Stasiu Būre ir pasidomėjo, ar jų komandai nereikalingas dar vienas savo darbui atsidavęs kelininkas. Tauragėje A. Andriejauskas darbą pradėjo projektavimo grupėje, vėliau tapo Technikos tarnybos viršininku, kurio darbinės funkcijos apėmė kelių projektavimą, paprastuosius kelio remontus, žvyrkelių priežiūrą ir kitus darbus. Šias pareigas A. Andriejauskas ėjo penkerius metus, tačiau kaip visada ilgai vienoje vietoje neužsisėdėjo – jam reikėjo vis naujų iššūkių, aktyvesnės veiklos. Kaip tik tuo metu gavo pasiūlymą dirbti UAB „Problematika“, kur buvo paskirtas atsakingu už Tauragės ir Telšių regionų kelių priežiūrą, kitaip tariant, dirbo kelių priežiūros inspektoriumi. „Darbas buvo įdomus ir nenuobodus. Kiekvieną dieną praleisdavau kelyje, per mėnesį nuvažiuodavau apie 5000–6000 kilometrų. Važinėjau įvairiais maršrutais: Telšiai, Plungė, Mažeikiai, Jurbarkas. Kiekvieną dieną planuodavau maršrutą, jį koreguodavau pagal darbų svarbą. Buvau atsakingas ne tik už kelių priežiūrą, bet ir žvyrkelių asfaltavimą, kitus paskirtus darbus. Būdavo, išvažiuoji iš namų 7 val. ryte, o grįžti tik apie 22 val.“, – prisiminė pašnekovas. Savo darbo laiko A. Andriejauskas neskaičiuodavo, svarbiausias tikslas buvo laiku padaryti ir baigti darbai. Darbo būta iki soties – reikėdavo ne tik darbus prižiūrėti ir juos priimti, bet ir paimti mėginius laboratoriniams tyrimams, kad būtų nustatyta naudojamų medžiagų kokybė, rengti ataskaitas, dalyvauti susirinkimuose. Tokie pasitarimai, kuriuose dalyvaudavo LAKD Projektų įgyvendinimo, Kelių priežiūros, Tiltų statybos skyrių atstovai bei vadovaujančias pareigas užimantys darbuotojai, Vilniuje vykdavo du kartus per mėnesį.

Dirbdavo A. Andriejauskas ir namuose: garaže sandėliuodavo medžiagas, surinktas tyrimams, vėliau jas kraudavo į tarnybinį automobilį „VW Golf“ ir veždavo į Vilnių ištirti. Bevežant pasitaikydavo anekdotinių situacijų, nes beveik kiekvieną kartą jį stabdydavo muitinės pareigūnai, budėję kelyje. Automobilis būdavo stipriai prikrautas, amortizatoriai nusėdę, automobilio apačia beveik vilkdavosi asfaltu. Tai atkreipdavo muitinės pareigūnų dėmesį – manydavo, kad vežama kontrabanda. Dirbdamas bendrovėje „Problematika“ per 10 metų A. Andriejauskas „suvažinėjo“ 4 tarnybinius automobilius ir sako, kad susumavus, krašto keliais nuvažiavo per 500 tūkst. kilometrų.

Šaknis įleido „Tauragės regiono keliuose“

2013 m. A. Andriejauskui buvo pasiūlyta baigti blaškytis darbuose ir apsistoti įmonėje „Tauragės regiono keliai“. Tuo metu į pensiją išėjo direktoriaus pavaduotojas Z. Puidokas ir ši vieta buvo pasiūlyta būtent jam – A. Andriejauskui. „Negalėjau nesutikti, nes jau turėjau sukaupęs nemažai patirties, nebijojau prisiimti didesnės atsakomybės, o ir sėslumo buvau pasiilgęs“, – kalbėjo A. Andriejauskas. Tiesa, pradėjus dirbti išgąsdino atslenkanti žiema: mintyse kirbėjo klausimas, kaip pavyks susitvarkyti su žiemos sezono rūpesčiais. Šis metų laikas kelininkams yra tikras išbandymas. Tačiau žiema naujam direktoriaus pavaduotojui buvo palanki – labai šilta ir be gausesnių snygių. „Tokios žiemos tęsiasi ir iki šiol. Man tiesiog pasisiekė“, – juokėsi A. Andriejauskas. O gal taip yra dėl to, kad profesionaliam kelininkui nėra blogų oro sąlygų ir neišvažiuojamų kelių?

Dabar A. Andriejauskas džiaugiasi, kad jau 31 metus yra ištikimas kelių sektoriaus darbuotojas, džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, kad sūnus pasuko jo pėdomis – baigė ir dirba VGTU Kelių tyrimų institute, studijuoja doktorantūroje; o ir jis pats pagaliau įleido šaknis įmonėje „Tauragės regiono keliai“, kur kasdieniame darbe nėra rutinos, netrūksta nei naujų iššūkių, nei užduočių.