Artūras Meškys

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

1988 m. baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), Kelių tiesimo ir aerodromų statybos specialybę. Tai buvo paskutinė inžinierių laida mūsų institute.

Baigęs mokslus, bandžiau kurti verslą, nepavyko. 1995 m. įsidarbinau „Klaipėdos regiono keliuose“, Kretingos regiono tarnybos Salantų meistrijoje. Čia vyresniuoju meistru išdirbau apie dešimt metų. Salantų meistriją sujungus su Darbėnų meistrija, buvau perkeltas dirbti vyresniuoju inžinieriumi mūsų kelių tarnyboje. Pradirbau dvejus metus – iki 2007 m. Ankstesnį kelių tarnybos viršininką Viktorą Baltmiškį perkėlus į Klaipėdą, tapau Kretingos kelių tarnybos viršininku.

Dabar tarp mūsų prižiūrimų kelių yra du magistraliniai keliai: Šiauliai – Palanga, Klaipėda – Liepoja. Juos reikia itin prižiūrėti tiek žiemą, tiek vasarą. Vasarą renkame šiukšles, šienaujame, atstatome kelio ženklus, žiemą valome sniegą, barstome. Nemažai kelių turime Minijos ir Salantų upių slėniuose. Žiemą juos barstome pagal pirmąjį rajoninių kelių priežiūros lygį, nes priešingu atveju vietiniai gyventojai negalės išvažiuoti. Nuvalę magistralinius kelius, skubame valyti ir barstyti šiuos.

Mano karjeros pradžioje, kai dar dirbau meistru, technika, žinoma, buvo rusiška. Daugiausia buvo ZIL ir MAZ markių automobilių, ir tik vėliau technika ėmė keistis. Iš pradžių gavome valytuvus, barstytuvus, vokiškus greiderius. Dabar sovietinės technikos jau beveik nebeturime, o tą, kurią dar turime, saugome ypatingiems atvejams. Šiuo metu nei technika, nei įrankiai ne bėda. Turime viską, ko reikia, šiemet turime gauti naują greiderį.

Kelių tarnybos viršininku tapau kaip tik prieš ekonomikos krizę – 2008 m. Dėl lėšų stygiaus teko mažinti darbuotojų skaičių. Atleidome keletą pensinio amžiaus darbuotojų, taip pat kelis darbo drausmės pažeidėjus. Mažinami buvo ir atlyginimai, vietoj penkių darbo dienų dirbome keturias. Aišku, kai kurie darbuotojai buvo nepatenkinti tokiomis permainomis, tačiau didžioji dauguma liko ir toliau dirbo. Šiuo metu didelės darbuotojų kaitos nėra, vienas greiderio mašinistas nutarė išbandyti jėgas užsienyje, emigravo. Trys jauni specialistai, jau dirbantys meistrai, baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, o anksčiau mokslus buvo krimtę Kauno kolegijoje. Tikimės, kad jie taip pat taps puikiais mūsų komandos nariais. Manau, svarbi sąlyga pritraukti jaunus specialistus yra tai, ką dabar daro įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ vadovybė – sudaro sąlygas jauniems specialistams mokytis ir neakivaizdžiai studijuoti.

Važinėju iš Salantų į Kretingą kiekvieną rytą. Kartais važiuoju trumpesniu, o kartais ir ilgesniu maršrutu, kad galėčiau įvertinti kelių būklę ir mūsų darbuotojų pastangas. Aišku, važiuoti keliais kaip paprastas žmogus aš jau negaliu, jei ką pastebiu taisytino, skubiai informuoju kolegas.

Kadangi esame kelių tarnyba, pavaldi „Klaipėdos regiono keliams“, nemažai bendraujame su įmonės vadovais. Įmonės direktorius ar jo pavaduotojai neretai patys važiuoja regiono keliais, daugiau dėmesio skirdami magistraliniams bei kitiems keliams. Būna, kad išsako pastabas. Bent kartą per mėnesį bendraujame susitikę įmonėje, aptariame planus, peržiūrime dokumentus, paruoštas ataskaitas. Mūsų tarnyba iš viso prižiūri 495 km kelių, 156 km iš jų – žvyrkeliai. Pastarųjų turėjome dar daugiau, bet nemažai jų išasfaltavome, pasitelkę ES fondų lėšas. Dabar vis daugiau miestiečių keliasi į kaimiškas vietoves, dygsta solidūs gyvenamieji namai ir kvartalai. Taigi gyventojai skundžiasi, kad jiems tenka važinėti vis dar dulkančiais žvyrkeliais. Deja, kol kas jiems nieko pažadėti negalime, nes dulkėtumo mažinimui lėšų nenumatyta.

Kitas kelias Klaipėda – Kretinga yra stipriai apkrautas, nes per parą čia pravažiuoja apie 10 tūkst. automobilių – daug Kretingos gyventojų dirba Klaipėdoje. Jį taip pat turime kruopščiai prižiūrėti tiek žiemą, tiek vasarą. Daug kelių yra kalnuotose vietovėse. Žiemą juos privalome itin kruopščiai valyti. Pagal eismo saugumo priežiūros programą, mažindami avaringumą keliuose, esame pristatę nemažai greičio ribojimo ženklų bei įdiegę kitas greitį mažinančias priemones. Neramumų mums kelia ir kelias Šiauliai – Palanga, nes dėl didelio transporto kiekio jame atsirado provėžos ir jos kasmet gilėja. Artimiausiu metu čia reikės daryti kapitalinį kelio remontą.

Džiaugiuosi dirbdamas kelininko darbą, esu išbandęs įvairias šios profesijos pakopas: ir meistro, ir inžinieriaus, ir vadovo. Tai man suteikia platesnį požiūrį. Labiausiai mano darbe žavi ryškus rezultatas. Kaip smagu žvelgti į atnaujintą kelią, kur anksčiau žiojėjo duobės! Kaip smagu važiuoti nauju keliu! O darbuotojams norėčiau padėkoti už supratimą, kai reikia dirbti ir naktimis, ir ankstyvais rytais, įvairiomis oro sąlygomis.