Antanas Kubaitis

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Dar iki kariuomenės dirbau Šilutės melioracijos valdyboje. 1967 m. išėjau į kariuomenę, grįžęs 1969 m. nebuvau apsisprendęs, ką dirbsiu. Iš pradžių trumpam grįžau prie melioracijos darbų, vėliau nutariau rinktis kelininko duoną, įsidarbinau tuometinėje Šilutės kelių tarnyboje meistru. Beje, ir kariuomenėje mano veikla buvo susijusi su keliais. Tarnavau Mongolijoje, ten baigiau kursus ir gavau sprogdintojo pažymėjimą. Tokie žmonės dirbdavo karjeruose. Baigęs neakivaizdinius mokslus tuometiniame Kauno politechnikume, įgijau kelininko inžinieriaus specialybę, tapau darbų vykdytoju, kartu dirbau Šilutės punkto viršininku.

Darbų buvo daug: tiesėme kelius, statėme tiltus. Mums priklausė keliai apie Žemaičių Naumiestį, Šilutę, Šilalės link. Darbų vykdytoju išdirbau beveik 20 metų. Nėra Šilutės rajone tokio kelio, kur nebūčiau kaip nors prisidėjęs. Ir į kitas meistrijas siųsdavo dirbti – Pagėgių, Šilalės. Per tiek darbo metų buvo įvairiausių atvejų. Menu, tiesėme kelią prie Šilalės. Prasidėjusi liūtis nuplovė dalį dangos, kelio ženklų neturėjome, todėl nuvažiavęs budėjau automobilyje visą naktį įjungęs žibintus, kad perspėčiau vairuotojus apie grėsmę. Tai įvyko penktadienio vakarą. Ryte išsikviečiau savo darbuotojus ir lietaus padarinius likvidavome per savaitgalį.

Kelininko profesija man patiko ir patinka dėl to, kad darbas nekabinetinis, negali užsisėdėti vienoje vietoje. Daug darbų gryname ore. Aišku, oro sąlygos ne visada lepina, tačiau kelininkai užsigrūdinę, į savo darbą, darbo valandas nežiūri biurokratiškai, padeda gyventojams. Pavyzdžiui, kai vienkiemius užklumpa gili žiema, o ten miršta žmogus, kelininkai nuvalo sniegą iki velionio namų, būna, jeigu pusto, laukia, kol palaidos ir kelias gedulingai procesijai valomas atgal į namus. Aišku, dėl lėšų stygiaus negalime nuvalyti visų periferinių kelių, būna, gyventojai pyksta, burnoja. Kai kurie mano pažįstami, kitų profesijų atstovai, stebisi, kaip galima dirbti per karščius vasarą, tačiau kelininkai su laiku pripranta prie tokių oro sąlygų.

Dabar labiausiai mūsų prižiūrimus kelius ardo sunkiasvoriai automobiliai, jų srautai nesuvokiamai dideli. Išvažiavę iš Klaipėdos sunkiasvoriai automobiliai turi pravažiuoti muitinės punktą, kur yra sveriami. Vairuotojai vengia svarstyklių, dėl to didelis jų srautas traukia Šilutės link. Kitas judrus mūsų prižiūrimas kelias nuo Žemaičių Naumiesčio Šilutės link, čia kasdien pravažiuoja apie 4 tūkst. automobilių. Šis kelias dar prieš 30 metų tebuvo 2,5 m. pločio. Paplatinome ir kelias laiko iki šiol.

Jau devynerius metus esu Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys, atstovauju kelininkams. Prieš penkerius metus su savivaldybės keliais situacija buvo liūdnoka. Pastaruoju metu rajono savivaldybės dėmesys keliams padidėjo, jie po truputį tvarkomi, žvyruojami. Savivaldoje stengiuosi labiausiai atkreipti dėmesį į kaimų gyventojus: gatvių apšvietimą, duobių taisymą, asfaltavimą. Antai Stubrių gyvenvietėje bus įrengta autobusų stotelė, sutvarkytas kelias. Taip pat duobėti keliai buvo sutvarkyti Degučių, Bikavėnų gyvenvietėse. Žemaičių Naumiestyje su bendraminčiais esame įsteigę „Gerumo namus“ – labdaros organizaciją. Iš LNK televizijos esame net gavę apdovanojimą – „Gerumo sparną“. Ši organizacija renka aukas, organizuoja paramą daiktais vargingiau gyvenantiems, šeimoms, kurias ištiko gaisras ar kita bėda. Gyventojai mane jau pažįsta, jei kas turi išaugtų vaikų rūbelių, nenaudojamos veikiančios buitinės technikos, baldų, veža mums arba prašo, kad mes pasiimtume ir tuomet dovanojame kitiems.

Dvi mano dukros ir sūnus yra jau suaugę žmonės. Sūnus baigė Kauno kolegijoje verslo vadybą ir jau trečius metus dirba Šilutės kelių tarnybos Žemaičių Naumiesčio meistrijos darbininku. Tikiuosi, kas jis bus mano pamaina.