Angelė Krasickienė

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Užaugau Dzūkijoje, Alytaus rajone. Kelių sektoriuje dirbu jau 40 metų, nuo 1974-ųjų. Esu baigusi tuometinį Kauno politechnikumą, įgijusi kelininkės specialybę. Iš pradžių įstojau į radioelektronikos specialybę, bet pasimokiusi pusmetį supratau, jog tai ne mano. Pakeičiau specialybę, nes kelininkų kurse buvo daugiau merginų, pamaniau, kad ten man bus jaukiau.

Po mokslų, kai buvo skirstomi paskyrimai, pasirinkau dirbti arčiau tėviškės. Pradėjau dirbti tuometinėje Alytaus autokelių eksploatavimo linijinėje valdyboje. Iš pradžių dirbau Kaniūkų punkte vyresniąja meistre. Buvo nelengva, nes turėjau tik teorinių žinių, o dirbti teko su „senais vilkais“ kelininkais, savo amato žinovais.

Su laiku, palaikant vadovybei ir įgijus praktikos, gavau savarankišką pirmą objektą – kelio žvyravimo darbų priežiūrą. Padedant punkto viršininkui, valdybos inžinieriui ir patyrusiems kelininkams, darbus atlikome pagal visus numatytus reikalavimus.

Tais pačiais metais ištekėjau, išėjau į vaikų priežiūros atostogas, o sugrįžus į darbą po metų man buvo pasiūlytas darbas įmonės administracijoje, tapau normuotoja. Šį darbą dirbau nuo 1976 m. iki 1988 m. Buvau atsakinga už meistrų pildomus tam tikrus dokumentus, jų skaičiuojamus atlyginimus, medžiagų paskyras. Man reikėdavo tikrinti, ar teisingai pritaikomi įkainiai apskaičiuojant užmokestį darbininkams. Reikėdavo net važinėti po objektus, tikrinti, ar darbuotojai laiku atvažiuoja į darbą, ar laiku išvažiuoja. Darbas buvo įdomus, nes ne visuomet reikėjo sėdėti kabinete, be to, aš buvau baigusi mokslus apie kelius, todėl turėjau nuovokos ir apie kelių dangas, sudėtį, vykdomus darbus. Laisvesniu laiku padėdavau skyriaus ekonomistei, kartu skaičiuodavome atlyginimus, darbo našumą, balansus, rašydavome aktus. 1988 m. ekonomistei išėjus į pensiją, man buvo pasiūlyta jos vieta – tapau ekonomiste. Nors keitėsi politinė ir ekonominė situacija šalyje, ekonomistų skaičiavimai iš esmės ir dabar nepakito. Kelininkas privalo viską numatyti ir suskaičiuoti taip, kad tiesiami keliai ir jų priežiūra būtų pelningi įmonei. Žinoma, man pačiai tapus ekonomiste, išaugo atsakomybė, bet buvusi kolegė man buvo atvira, noriai dalijosi savo žiniomis, patirtimi, tad naujos pareigos man nebuvo visiška naujiena, ekonomistės darbą jau žinojau neblogai.

1995 m., kai įmonė buvo reorganizuota į „Alytaus regioninius kelius“, taip ir likau ekonomiste. Šiose pareigose dirbu iki šiol. Kai vyko įmonių reorganizacija, mano darbas pakito, nes buvo labai įdomu, reikėjo sujungti trijų rajonų: Alytaus, Lazdijų ir Varėnos įmonių veiklą į vieningą sistemą, vykdėme didžiulius skaičiavimus.

Tuo metu kiekvieno rajono įmonė prisijungė su savais balansais, problemomis, darbo specifika. Prisijungusių įmonių ekonomistės tapo buhalterėmis, dirbome visos kartu, kol sukūrėme naują vieningą regioninę apskaita.

Pamenu, kol neturėjome kompiuterių, viskas buvo skaičiuojama popieriuje ranka, darbo krūvis buvo didžiulis. 1995 m. rugpjūtį prijungus Lazdijų kelių tarnybą, rugsėjį – Varėnos, tų pačių metų pabaigoje su kolegėmis jau skaičiavome bendrą įmonių balansą. Iššūkių buvo nemažai, viską turėjome suvienodinti, nes iš pradžių kelių tarnybose skyrėsi net atlyginimų tarifai. Reikėjo siekti kompromisų, skaičiuoti, kalbėtis, derėtis tiek su tarnybų vadovais, tiek ir su paprastais darbuotojais. Mėgstu savo darbą ir kolektyvą, kuriame dirbu.

Kadaise sulaukiau pasiūlymų pasukti į kitą sritį – ekonomiką, bet niekada nesigailėjau, nes širdyje likau kelininke. Dar prieš įmonei įsigyjant kompiuterį 1993 m., įgijau kompiuterinio raštingumo pažymėjimą, mokėmės dirbti kompiuteriais, įvaldėme naujas nepažįstamas programas. Ėmėme jausti, kaip buhalterijos ir raštvedybos programos palengvino darbą, nes sumažėjo monotoniško skaičiavimo, popierizmo.

Kai mintimis atsigręžiu 40 metų atgal ir pasižiūriu į savo sritį iš ekonomistės pozicijų, galiu pasakyti, kad iš esmės niekas nepasikeitė. Statant kelius normatyvai nepakito, tik jie buvo labiau pritaikyti Lietuvos ekonomikai ir šalies keliams. Kelias vis tiek turi būti nutiestas, ir nutiestas gerai.

Metams bėgant gal kiek labiau keitėsi darbo apmokėjimo sistema. Anksčiau buvo atlyginimų ribos, todėl vadovybė galėjo skatinti gerus darbuotojus tik labai griežtose ribose. Dabar ribos kiek platesnės. Anksčiau, jei žmogus užėmė tam tikrą etatą, jo atlyginimas galėjo būti tik toks, koks buvo nurodytas pagal užimamas pareigas. Jeigu kuris darbuotojas dirbo blogai, jis turėjo būti perkeltas į žemesnes pareigas, jei gerai, norint jam mokėti daugiau, reikėjo perkelti į aukštesnes pareigas.

Šiais laikais ypač svarbu tai, kad įmonė dirbtų pelningai, racionaliai naudotų resursus. Ypatingi laikai buvo ir atėjus ekonomikos krizei, kai sumažėjo valstybės finansavimas keliams. Viską reikėjo peržiūrėti, ieškoti būdų taupyti, mažinti išlaidas. 2008 m. buvome nutarę dirbti 4 dienas per savaitę, nešildėme dalies patalpų, susispaudę sėdėjome kabinetuose, buvo stipriai sumažinti atlyginimai. Tačiau įmonės kolektyvas darniai išgyveno. Kartu laukėme geresnių laikų, tikėjomės, kad valstybės ekonomikos situacija pagerės, finansavimas kelių priežiūrai taip pat bus peržiūrėtas.

Su vyru užauginome sūnų ir dukrą ir mūsų atžalos baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Dukra įgijo geležinkelių srities, o sūnus – transporto srities išsilavinimus. Šiuo metu sūnus dirba vokiečių kapitalo transporto įmonėje vadovaujamą darbą, dukra – maitinimo įmonėje taip pat yra viena iš vadovų. Kelininko specialybės jie nepasirinko, nors yra baigę tiksliuosius mokslus kaip ir aš. Džiaugiuosi, kad jie surado savo kelią.