Keliai ir Tiltai

VĮ „Kauno regiono keliai“ Kėdainių kelių tarnybos vyresniojo mechaniko darbo diena

2016-05-13 Audronė Tamašauskaitė, Keliai ir tiltai Nr. 1(11)

Susipažinkite: Andrius Lukoševičius – valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ Kėdainių kelių tarnybos vyresnysis mechanikas ir šios Kelių tarnybos senbuvis. Kiekvieną darbo dieną jam tenka suktis it voverei rate, nes jo valdos išties nemažos. Specialistas atsakingas ne tik už tvarkingą techniką, bet ir šilumos ūkį bei energetiką.

Čia kelio pradžia

Šį kartą „Kauno regiono kelių“ Kėdainių kelių tarnybos vyresniojo mechaniko darbo diena prasidėjo nuo mūsų pokalbio apie jo karjeros pradžią.

Baigęs Kauno politechnikos institutą ir įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, A. Lukoševičius pradėjo dirbti 1986 m. Tuomet ši įmonė vadinosi Kėdainių kelių valdyba.

Iš pradžių jis tapo remonto dirbtuvių vedėju. Pasak jo, sovietmečiu nebuvo tiek remonto įmonių, kiek jų yra šiuo metu, tad tekdavo remonto darbus atlikti patiems.

„Tuo metu be manęs čia dirbo dar 4 mechanikai. Kaip dirbtuvių vedėjas vadovavau maždaug 20-čiai pavaldinių. Technika būdavo paprastesnė, jos kokybė – prastesnė, todėl gedimų būta daug. Sudėtinga būdavo gauti detalių. Darbo sąlygos taip pat nelepino“, – savo darbo pradžią prisiminė Kėdainių kelių tarnybos vyresnysis mechanikas.

Remonto dirbtuvėms A. Lukoševičius vadovavo iki 1995 m., arba iki to laiko, kai Kėdainių kelių valdyba tapo įmonės „Kauno regiono keliai“ dalimi. Tada inžinierius mechanikas ir tapo naujai įkurtos įmonės padalinio vyresniuoju mechaniku. Jam darbuose talkino dar vienas mechanikas.

„Kėdainių kelių valdybai prisijungus prie „Kauno regiono kelių“, pasidarė lengviau dirbti. Buvo pradėta pirkti naujesnė ir kokybiškesnė kelių priežiūros technika, pagerėjo darbo sąlygos, kai kuriuos technikos gedimus jau buvo galima patikėti remontuoti naujai susikūrusioms bendrovėms“, – pokalbį tęsė pašnekovas.

A. Lukoševičius pasidžiaugė, kad šiuo metu sovietmečiu įsigytos technikos Kėdainių kelių tarnyboje nebeliko nė kvapo, išskyrus traktorių „Kirovec K700“. Tiesa, jis čia laikomas jau ne darbams, o kaip eksponatas. Juk tokiam dideliam mechanizmui darbo nelabai atsiranda, nes pastarosios žiemos nėra gausios sniego, o galingas traktorius ir buvo skirtas šiems darbams.

Darbas ranka pasiekiamas

A. Lukoševičius gyvena čia pat, Vilainių kaime, daugiabučio name. Iki Kėdainių kelių tarnybos – vos 3 kilometrai. Tarnybą vyresnysis mechanikas pasiekia vos per 15 minučių ir darbe būna jau 7 valandą ryto arba likus pusvalandžiui iki oficialios darbo dienos pradžios. Darbo grafikas, beje, nesikeitė ir tą dieną, kurią kartu su juo praleidome.

Pirma užduotis, kurią tądien, kaip įprasta, įveikė Kėdainių kelių tarnybos specialistas, buvo praėjusios dienos darbų apžvalga. Septyniese – viršininkas, inžinierius, vyresnysis mechanikas ir kelių meistrai – susirinkę vadovo kabinete, aptarė esamas problemas. Pokalbis ir vėl buvo ramus ir dalykiškas, nes karštų diskusijų beveik nepasitaiko. Kavos taip pat atsisakoma.

„Karščiuotis nėra prasmės, bet nesakau, kad nereikia reikalauti, kad darbas būtų atliekamas atsakingai. Viršininkas reikalauja iš mūsų, mes – iš savo pavaldinių, –aiškino vyresnysis mechanikas. – Dirbu ne vienerius metus, savo darbą išmanau, jį atlieku nuosekliai, ir man pirštu baksnoti ką daryti nereikia, todėl ir pipirų iš vadovo negaunu. Tenka pačiam labiau susigriebti nebent tada, kai keičiasi planai ir skubiai reikia paruošti būtiną techniką darbams.“

Pasitarimas truko neilgai – iki pusės aštuonių. Po to A. Lukoševičius susitiko su savo pavaldiniais ir kiekvienam iš jų skyrė naujos darbo dienos užduotis.

Šiandien kelios mašinos išvyko žvyruoti kelius netoli Sirutiškio – mechanikui teko pasirašyti kelionės lapus, įvertinti, ar transportas tvarkingas. Per tiek darbo metų savo įgudusia akimi specialistas jau puikiai mato, kada mašinų techninė būklė yra gera, o kada – šlubuoja. Be to, jis sako, kad Kėdainių kelių tarnyboje dirba geri vairuotojai, kurie techniką labai prižiūri.

Pasak vyresniojo mechaniko, didesnių kelių technikos gedimų būna retai, o rimtoms problemoms spręsti patys rankų nekiša – atlieka tik smulkesnius remonto darbus vietos dirbtuvėse.

Šiuo metu tenykščiams žvyravimo darbams reikalingos keturios savivartės, autogreideris ir ekskavatorinis krautuvas.

Problemą išsprendė patys

Apie 8 valandą technikai sugrįžus į tarnybą po kelių barstymo darbų, A. Lukoševičiui teko nemenkas galvos skausmas dėl lengvojo 5 vietų automobilio „Peugeot Partner“, pagaminto 2004 metais, variklio gedimo. Ja darbo reikalais nemažai važinėja kelių meistrai – per dieną po 200 ar net 300 kilometrų.

Neužvedus šio automobilio variklio, buvo nuspręsta jį nugabenti į remontu užsiimančią bendrovę. Pastaroji problemą sprendė, bet neišsprendė. Teko griebtis kitos bendrovės paslaugų, bet ir ši nepadėjo – variklis streikavo.

„Galiu drąsiai pasakyti, kad Kėdainiuose remonto įmonių teikiamos paslaugos manęs netenkina. Kitaip tariant, jų kokybė nėra gera“, – pareiškė kelių tarnybos inžinierius mechanikas.

Buvo nuspręsta automobilį remontuoti savo jėgomis dirbtuvėje. Kėdainių kelių tarnyboje dirba jaunas sumanus vairuotojas, kuriam A. Lukoševičius pasiūlė kartu pasižiūrėti, kas tai mašinai nutiko. Šis vaikinas dirba autogreiderio mašinistu, tačiau gerai nusimano ir technikos remonto srityje. Tąkart keliai buvo pažliugę, jų greideriuoti nebuvo galima, tad vyrukas mielai sutiko su vyresniojo mechaniko pasiūlymu užsiimti automobilio remonto darbais.

Jiedu iš variklio išsuko degalų purkštukus ir juos patikrino. Paaiškėjo, kad purkštukai veikia. Po to buvo sumanyta pamatuoti kompresiją. Pasirodo, dviejuose cilindruose jos nebuvo, įtarta vožtuvų gedimo problema, kuri galėjo atsirasti dėl netinkamo dydžio tarpelių. Nušlifavo vožtuvų reguliavimo plokšteles, prieš tai apskaičiavę, kad plokštelės storį būtina sumažinti iki 0,3 milimetro. Viską atlikę, surinko ir automobilis ėmė veikti tarsi naujas.

Vienas trijuose asmenyse

Vėliau A. Lukoševičius ėmėsi savo valdų apžiūros, juolab kad jis ne tik mechanikas, bet ir ūkvedys bei energetikas. Šilumos ūkis nemažas, katilinės dujofikuotos, todėl teko eiti pasižiūrėti, ar sklandžiai veikia aparatūra.

Pakeliui jis aplankė kuro kolonėlę. „Su ja didelių problemų nėra, bet vis tiek pagal reglamentą reikia atlikti apžiūras, kviesti inspekciją, nes tai yra potencialiai pavojingas įrenginys. Prieš 5 metus ją esame restauravę, nes keitėme kuro talpyklą. Yra rūpesčių, bet ir patogu, kai savo kieme ją turi, ypač jei kuro prireikia naktį“, – aiškino Kelių tarnybos vyresnysis mechanikas.

Čia – ir druskos sandėlis, kuriame laikoma tiek sausa druska, tiek ruošiamas jos tirpalas, taip pat yra gaminami smėlio ir druskos mišiniai. Visi barstytuvai turi pritaikytus bakus druskos tirpalui, kuris pilamas ant keliuose pabarstytos druskos, kad ši, važiuojant mašinoms, nesisklaidytų į šonus, o greičiau veiktų kaip pašalą tirpdanti ir kelio dangos slidumą mažinanti priemonė.

„Turime 16 kubinių metrų talpyklą. Šaltą žiemos dieną tirpalo reikia daugiau. Vienas tirpintuvas per dieną paruošia apie 3 kubinius metrus druskos tirpalo, o per parą reikia dvigubo kiekio, t. y. dar viename tirpintuve paruošto tirpalo, – aiškino specialistas. – Kaip mechanikas pasakysiu, kad man svarbiausia pasirūpinti, jog nesustotų veikę siurbliai. Svarbu ir tai, kad elektrinė dalis, esanti agresyvioje aplinkoje, būtų tvarkinga.“

Į Kauną – variklio detalių

Tą dieną, kai bendravome, A. Lukoševičiui teko vykti į Kauną įsigyti detalių, kurių reikia vasarinei technikai paruošti. Iš tiekimu užsiimančios bendrovės parsivežė filtrus asfaltbetonio klotuvui. Tepalus į vietą atvežė kitas tiekėjas, laimėjęs viešųjų pirkimų konkursą, pagal poreikį ir pagal vyresniojo mechaniko užsakytą rūšį, tinkamą įvairiems mechanizmams.

„Techniniam aptarnavimui tepalų sunaudojame nedaug. Jie keičiami kartą per metus. Druskos barstytuvai ir daug kitų mechanizmų turi hidraulines pavaras, ir jeigu nutrūksta žarnos, tuomet kol tai pastebi, kol sustabdai variklį, prarandama nemažai tepalų. Tokiais atvejais hidraulinio tepalo reikia daugiau. Variklių tepalų kiekiai nėra dideli“, – paaiškino pašnekovas.

A. Lukoševičiui tenka vykti ne tik į bendroves Kėdainiuose, bet ir į Kauną. Paprastai ten ieškoma mašinų variklių detalių. Pati kelionė trunka apie pusantros valandos, bet neretai Kaune tenka sugaišti net ir kelias valandas. A. Lukoševičius viską susiplanuoja iš anksto, turi bendrovių kontaktus, todėl klaidžioti netenka, nebent greičiau grįžti sutrukdo transporto spūstys.

Pasak jo, detalių tiekėjai vengia apgaudinėti ar įpiršti prastesnių detalių, nes puikiai žino, kad mechaniką iš Kėdainių kelių tarnybos pavyktų apmauti tik vieną kartą – kitąsyk jie jau nebeturėtų šio nuolatinio kliento.

Laiku papietauti A. Lukoševičiui ne visada pavyksta, ypač jei vykstama į Kauną. Tačiau vyras sako nesąs mažas vaikas ir nepyksta, jei tenka pasistiprinti kiek vėliau. Dažniausiai pietauja namie. Tądien jis taip pat nuvyko pavalgyti namo, o pietums sugaišo 45 minutes. Žmona dirba mokykloje, tad dažniausiai jis pietauja vienas.

„Maistas paruošiamas iš vakaro. Grįžtu, pasišildau ir pavalgau“, – paatviravo Kelių tarnybos vyresnysis mechanikas, į darbą po pietų tądien jis atvyko laiku – šiek tiek po 12 val.

Po pietų – nauji darbai

Po pietų teko pasirūpinti krautuvu, kurio hidraulinis siurblys „išėjo“ iš rikiuotės. Juo dirbama Kėdainių kelių tarnybos žvyro karjere. Beje, tas krautuvas turi ir šlavimo įrenginį, ir sijojimo kaušą. Ir visi darbai atliekami hidraulika.

„Krautuvo hidraulinio siurblio korpusas yra aliuminis. Viduje – dantračiai, į kuriuos, matyt, papuolė atitrūkęs metalo gabaliukas ir pažeidė siurblio korpuso paviršių. Pakanka korpuso įbrėžimo, nes paviršiai labai lygūs – veidrodiniai, ir darbas nutrūksta. Įbrėžimai trukdo susidaryti reikiamam slėgiui siurblyje ir darbo mechanizmai nebeveikia“, – populiariai paaiškino A. Lukoševičius.

Agregatas sugedo prieš kelias dienas. Šiandienos rūpestis – atlikti tiekėjų apklausą ir atrinkti geriausią pasiūlymą. Anksčiau hidraulinis siurblys kainuodavo apie 15 tūkst. litų (per 4 tūkst. eurų). Kokia dabar pinigų suma bus reikalinga naujam siurbliui įsigyti, vyresnysis mechanikas prisipažino nelabai žinąs, todėl
negalįs įvardinti.

Įprastai pasirenkami trys tiekėjai. Bus atrinktas vienas jų, pasiūlęs geriausią kainą. Pirkimas turėtų įvykti maždaug per 2 savaites. Tokia pirkimų procedūrų tvarka.

Problemų dėl prastovos neturėtų kilti, nes tarnyba turi dar keturis, nors ir mažesnius, krautuvus. Dokumentams tiekėjų apklausai parengti A. Lukoševičius užtruko šiek tiek ilgiau nei valandą.

Paskambina ir naktimis

Po žiemos ima žiojėti nesmagios duobės keliuose, todėl Kėdainių kelių tarnyba intensyviai rengiasi jų lopymui. Kelių frezos jau paruoštas šiam darbui: restauruotas būgnas, apžiūra atlikta, tepalai pakeisti.

„Mano kasdienis ir svarbiausias rūpestis, kad darbai nestovėtų dėl techninių sutrikimų, kad darbas vyktų, o technika visą laiką galėtų pagelbėti“, – tęsė jis.

Daugiau tos dienos darbų po pietų A. Lukoševičius nebuvo numatęs, nebent įvyktų koks nors netikėtas technikos sutrikimas. Tada jau vyresniajam mechanikui tektų vykti į objektą ir pasirūpinti, kad kliūtys būtų pašalintos.

Pasibaigus darbo dienai galima lengviau atsipūsti, nes gyvenant daugiabutyje ūkio darbų nėra daug. Nebūna lengva, kai pasipila darbo skambučiai naktimis, jei kas nors nutinka technikai, dirbančiai keliuose ir tamsiuoju paros metu. Tuomet technikos žinovas skuba į pagalbą – gabena į objektą turimą detalę, tepalus ar kitas reikalingas gedimams pašalinti priemones. Dažnai prireikia ir A. Lukoševičiaus patarimo. Jis niekada nepasako, kad dabar jam poilsio metas ar savaitgalis. „Toks darbas, ką darysi. Taip jau esame įpratę“, – teištarė paklaustas, ar nebūna sunku atsikelti naktį ir palikus šiltus amus važiuoti į objektus.

A. Lukoševičius su žmona užaugino dukrą gydytoją ir sūnų teisininką, turi du vaikaičius – dvejų metukų anūkę ir pusės metų anūką. Tai sūnaus atžalos. Beje, nekantriai laukiama ir dar vieno gandro apsilankymo – vaikelio laukiasi ir jų dukra.