Alvydas Padriezas

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Pagal specialybę esu autokranininkas. 1978 m. Marijampolėje baigiau Vidurinę kaimo profesinę technikos mokyklą Nr.19. Po mokslų įsidarbinau Vakarų statybos valdyboje, kuri vykdė Ignalinos atominės elektrinės statybos darbus. Dirbau autokranininku. Kadangi vedžiau žmoną ukmergiškę, 1979 m. atvykau į Ukmergę, įsidarbinau tuometinėje ,,Vienybės“ gamykloje. Ten buvo gaminami specialūs kompresoriniai vožtuvai karinei pramonei. Dirbau vadinamojoje aliuminio liejykloje, liejau aliuminines plokšteles vožtuvams. Nepraėjus metams, grįžau dirbti pagal specialybę Ukmergės kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje, kurioje praleidau penkerius metus.

Nuo 1986 m. pavasario pradėjau dirbti kelių sektoriuje – Ukmergės autokelių valdyboje, iš pradžių autokranininku, vėliau – vairuotoju. Man paskyrė du automobilius: barstytuvą ir autobokštelį. Pramokau žiemos kelių priežiūros darbų subtilybių.

1994 m. išvykau padirbėti į statybas Rusijoje. Tuo metu ten buvo galima uždirbti daugiau pinigų, kurių jaunai šeimai labai reikėjo. Vėliau kas kelerius metus dirbau įvairiuose sektoriuose, teko padirbėti ir Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Karmėlavos oro uoste.

2005 m. grįžau į kelių sektorių – Ukmergės kelių tarnybą. Vėl įsidarbinau autokranininku. Po kurio laiko Kelių tarnyba įsigijo vokišką barstytuvą ,,Mersedes- Benz“, jame buvo sumontuota ir kėlimo įranga, todėl automobilis buvo patikėtas man. Kelių tarnyboje šį automobilį vairuoju iki šiol. Mano darbo patirtis nuo šių metų rugsėjo skaičiuoja jau 37 metus. Daugiau darboviečių pats keisti neketinu, nesu toks jaunas, norisi ramybės ir stabilumo. Kelių tarnybos darbuotojų vidutinis amžius arti 57–erių. Taigi, kolektyvas sensta. Mano galva, administracija turėtų skirti dėmesio tam, kad pritrauktų daugiau jaunimo. Nors jaunų žmonių mūsų Kelių tarnyboje dirba nedaug, visi vyrai labai darbštūs. Tasčiau tarnybos administracija turėtų daugiau investuoti į jaunus darbuotojus, suteikti jiems galimybę lankyti specialius kursus, kelti kvalifikaciją, kad su laiku galėtų daugiau uždirbti. Manau, kad įmonės ,,Vilniaus regiono keliai“ administracija lėšų šiam tikslui rastų.

Kalbėdamas apie profesinę sąjungą noriu pasakyti, kad ši organizacija Ukmergės kelių tarnyboje turi senas tradicijas. Sovietmečiu profsąjungai vadovavo atstovas iš įmonės administracijos. Taip buvo įprasta ir tai buvo ,,teisinga“. Nors tai ir buvo organizacija ,,nuleista“ iš viršaus, bet pagal tą laikmetį ji savo paskirtį atliko. Vieną kitą profsąjungos narį pamalonindavo poilsiniu kelialapiu, dovanėlėmis vaikams, turėjo net sportinio inventoriaus. Neretai prasižengusį darbuotoją užtardavo, kad žmogus neprarastų darbo. Dabar galima būtų net pavydėti tokių dalykų.

1995 m. susikūrus ,,Vilniaus regiono keliams“, mūsų tarnyboje profesinė sąjunga vėl ėmė gyvuoti. Jai vadovavo darbininkų atstovas K. Mažeika. Darbuotojai tuo metu buvo surengę net trumpalaikį streiką. Tai rodo, kad problemų tarnyboje būta ir anksčiau. Pirmininkui palikus darbovietę, profesinė sąjunga kurį laiką neveikė.

2008 m. jausdami, kad artėja ekonomikos krizė ir atlyginimai bei darbo sąlygos gali prastėti, pradėjome dažniau aptarinėti profesinės sąjungos atkūrimo būtinumą. 2011 m. lapkričio 10 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, tuomet ir buvau išrinktas šios profesinės sąjungos pirmininku. Tuo metu į mūsų profsąjungos gretas įstojo 18 įmonės darbuotojų. Kai prie mūsų tarnybos buvo prijungta ir Širvintų kelių tarnyba, narių skaičius išaugo iki 39.

Pirmiausia ėmėmės spręsti darbo užmokesčio klausimus, bendromis jėgomis kovoti už tai, kad darbuotojai jaustųsi įvertinti atitinkamai pagal jų įdėtą darbo indėlį. Daug dėmesio skyrėme darbo drausmės pažeidimams kolektyve, kad būtų laikomasi vidaus darbo taisyklių tiek iš darbuotojų, tiek ir iš administracijos pusės. Griežtai pasisakėme prieš svaigalų vartojimą darbo metu. Ne visiems tai patiko, bet visi supratome, kad norėdami uždirbti, turime būti drausmingi ir vieningi, būtina dirbti įmonės naudai.

Dabar daugelį ginčytinų klausimų su administracija išsprendžiame vietoje. Kartais tenka kreiptis į kitas instancijas. Yra tekę kreiptis ir į darbo ginčų komisiją. Bandome tapti tarsi tiltu tarp darbuotojų ir administracijos, siekiame, kad darbo sąlygos neprieštarautų darbo saugos ir sveikatos nuostatoms. Patys griežtai vadovaujamės LR ir profesinių sąjungų įstatymais.

Mūsų profesinė sąjunga pasisako už tai, kad būtų peržiūrėta atlyginimų apskaičiavimo metodika. Siūlome įmonės vadovams pamąstyti, kaip galima pakeisti esamą situaciją. Pastarieji susitikimai su įmonės „Vilniaus regiono keliai“ vadovais teikia vilčių tolimesniam konstruktyviam bendravimui.

Ukmergės KT profesinėje sąjungoje turime keletą jaunų žmonių, kurie mus skatina pasitempti. Vyrai mato, kad kuriant Lietuvos ateitį pastangų yra dedama per mažai ir jie patys nori prie to prisidėti. Tikiu, kad kas nors iš jų ateityje vadovaus ir profesinei sąjungai. Dabar jaunimas šiam darbui dar semiasi patirties. Aš profsąjungai vadovauju jau ketvirtus metus ir galiu pasakyti, kad eidamas šias pareigas daug ko išmokau. Tai puiki gyvenimo mokykla.

Su nerimu laukiame naujo darbo kodekso. Stebėsime, kaip šis dokumentas pakeis eilinio darbininko padėtį darbo rinkoje. Matau, kad šis dokumentas suteikia daugiau galių ir privilegijų verslui.

Opiausia kelių sektoriaus problema yra finansavimas, bet manau, kad reiktų mažinti ir administravimo išlaidas. Galbūt tektų reformuoti kai kurias struktūras kelių priežiūros srityje.

Džiaugiamės, kad pagaliau pradėtas kelio ruožo Ukmergė – Molėtai remontas. Kita bėda išlieka kelias Ukmergė – Kėdainiai.

Žmogus ne vien darbu gyvas, todėl laisvalaikiu domiuosi istorija, politika, poezija, muzika. Esu išleidęs dvi savo poezijos knygeles, vadovauju Ukmergės liaudiškos muzikos kapelai „Provincija“. Aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje.