Algis Vičkačka

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

1979 m. baigiau vidurinę mokyklą Valkininkuose, o 1984 m. baigiau ir tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Miesto statybos fakultetą, kuriame įgijau automobilių kelių specialybę. Gavau paskyrimą į tuometinę Varėnos autokelių valdybą, pradėjau dirbti darbų vykdytoju. Po aukštojo mokslo dar 45 paras teko tarnauti karinėje tarnyboje Karmėlavoje, lauko stovykloje. Ten man buvo suteiktas atsargos leitenanto laipsnis.

Iš pradžių porą mėnesių dirbau kelių priežiūroje, vėliau – kelių statyboje, remonte. Turėjome savo asfaltbetonio bazę (vėliau bazė buvo užkonservuota, mūsų iniciatyva prieš trejus metus buvo bandyta šią bazę prikelti, deja, negavome valdžios sutikimo) su trimis maišyklėmis, darydavome kelių kapitalinį remontą, paviršiaus apdorojimą. Po 40 km per metus atlikdavome kelių kapitalinį remontą, dalį jų nutiesdavome. Vėliau kurį laiką dirbau viršininko pavaduotoju, buvau atsakingas už eksploataciją, o 1988 m. tapau vyriausiuoju inžinieriumi. Tai buvo techninis darbas, ir man jis nebuvo sunkus. Jei moki skaityti brėžinius, mėgsti skaičiavimus, šis darbas nėra sudėtingas. Nereikia pamiršti, kad planinės ekonomikos laikais medžiagos, finansavimas, kiti darbai buvo planuojami trejiems metams į priekį. Pavyzdžiui, bitumą susiveždavome per žiemą, kelio pagrindą rengdavome pirmais metais, asfaltbetonio dangą klodavome antrais. Įmonės vadovo ir pavaduotojo darbas nebuvo labai apibrėžtas ar konkretus, bet įtampos buvo daug. Atsitikus kokiam nors nenumatytam įvykiui net ir ne darbo metu, privalėdavome važiuoti ir išsiaiškinti situaciją.

Kelių priežiūros darbas labiau susijęs su netikėtumais, ypač žiemą. Net ir vasarą pasitaikydavo audrų, jos sukeldavo išplovas, lūždavo medžiai. Žiemos metu būdavau „pririštas“, todėl iš rajono negalėdavau išvykti, be to, turėdavau visada būti pasiekiamas telefonu.

1995 m. tapau Varėnos kelių tarnybos viršininku. Nepriklausomos Lietuvos metu didžiausiu iššūkiu tapo turėti gerus kelius kiek galima mažesnėmis sąnaudomis. Pinigai kelių priežiūrai skiriami metų pradžioje ir turime suktis kaip įmanydami.

Šiuo metu technikos mums pakanka, 90 proc. jos vakarietiška, moderni, bet turime ir du tarybinius traktorius MTZ, vieną MAZ. Manome, kad tarybinių traktorių reiktų visiškai atsisakyti, nes planuojame pirkti galingesnę vakarietišką techniką. Deja, būna ir taip, kad technikos negalime panaudoti visu jos pajėgumu, nes nėra tiek darbų, kiek mes galėtume jų atlikti. Stengiamės dalyvauti konkursuose, gauti rangovinių darbų, nors konkurencija mūsų rajone milžiniška. Tenka konkuruoti su didžiulėmis statybų įmonėmis, kurios pastaraisiais metais imasi ir smulkių objektų, į kuriuos anksčiau net nežiūrėdavo. Apie 40 proc. savo lėšų užsidirbame iš rangovinių darbų. Be jų būtų sunku išgyventi, nes finansavimas pastaraisiais metais sumažėjo. Laimėjome savivaldybės konkursus, trijose seniūnijose remontuojame žvyrkelius, greideriuojame, asfaltuojame, valome sniegą.

Net ir žiemą pustant ar šąlant technika reikalinga pirmas keturias darbo valandas, o paskui ji laisva, galėtume dirbti ir papildomus darbus. Magistralinius kelius turime nuvalyti ir pabarstyti per tris valandas, krašto – per keturias. Beje, sovietinė technika buvo siauros paskirties, todėl galėdavo atlikti tik vieną funkciją. Žiemą atidirbę barstytuvai vasarą stovėdavo. O dabartinė technika pasižymi tuo, kad kiekvienas automobilis yra daugiafunkcis.

Net jeigu vėl kelių sektorius būtų finansuojamas kaip iki 2008 m., reikėtų laiko, kad kelių būklė pagerėtų, nes dabar dėl nepakankamo finansavimo tiek nespėjame atstatyti, kiek keliai nusidėvi. Paviršiaus apdarai beveik nunykę, anksčiau jų sutvarkydavome iki 35 km, dabar – po 6–7 km. Turėtų būti skiriamas didelis finansavimas, jei norėtume, kad Lietuvos keliai būtų sutvarkyti per artimiausius metus, nes pastaraisiais metais dangos labai stipriai nusidėvėjo. Kai važiuojame automobiliu 90 km per val. greičiu, kelio danga dar atrodo nebloga, bet kai pasivaikštai pėsčiomis, ruošdamas duobes užtaisymui, vaizdas visai kitas. Taip pat ir su žvyrkeliais: jie baigia išdulkėti, beveik nebėra greideriuojamo sluoksnio. Būna ir taip, kad iš rangovinių uždirbtų priedų vykdome kelių priežiūrą. Daugelis žvyrkelių išdulkėję, nes per metus nudulka apie 2 cm kelio paviršiaus, o jei 10 metų jo neatstatinėji, nebelieka ką greideriuoti.

Varėna garsėja miškais, taigi pjaunama mediena, ypač naktimis netikrinami miškavežiai važiuoja perkrauti, gadina žvyrkelius, provėžoja asfaltuotus kelius. Beje, daugelis kelių yra nutiesti seniau ir jų dangos apskaičiuotos mažesniam transporto srautui.

1984 m. mano darbo pradžioje buvo 230 darbuotojų, dabar liko 47 ir 9 techniniai darbuotojai. Kolektyvas darnus, susidirbęs. Labai norėtume, kad finansavimas kelių sektoriuje gerėtų, išliktų geri atlyginimai ir geri darbuotojai. Nes jeigu netikėtai prarasime keletą darbuotojų, ypač žiemą, pasekmės bus skaudžios, nes nevalomas judrus kelias per keletą valandų gali tapti pavojingas.

Su žmona užauginome dvi dukras. Jos jau suaugusios, viena studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete transportą ir logistiką ir greitai įgys magistro laipsnį, dirba; kita kurį laiką gyveno ir dirbo JAV, Kanadoje, dabar gyvena Dubline, siekia geriau pažinti pasaulį. Kol kas anūkų neturime, tad su žmona džiaugiamės, kad galime daugiau laiko skirti sau. Mėgstame keliauti, ne kartą buvome Skandinavijos, Europos bei Azijos šalyse.