Algirdas Laucevičius

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Kitąmet bus 40 metų, kai dirbu šioje įmonėje, pradėjau 1976 m. Panevėžyje baigiau tuometinį Hidromelioracijos technikumą. Baigęs jį kelis mėnesius dirbau melioracijoje Prienuose pagal paskyrimą. Kadangi tėvai buvo ligoti, grįžau į Kuršėnus, tėviškėn. Čia tuo metu veikė „Šiaulių linijinė kelių eksploatavimo valdyba“. Tuometinis viršininkas Romualdas Stanaitis priėmė mane dirbti meistru Kuršėnų kelių taisymo punkte. Po kurio laiko 1984 m. šiame punkte reikėjo vadovo. Sėkmingai dirbdamas juo ir tapau. Šis punktas užsiėmė kelių priežiūra bei rekonstrukcijos darbais. Kai ėmė veikti asfaltbetonio bazė, mūsų punktas buvo prijungtas prie jos ir pavadintas „Pagalbinės gamybos skyriumi“.

Šiuo metu vadovauju ir keliams, ir asfaltbetonio bazei. Prižiūrime 95 kilometrus krašto ir magistralinių kelių, apie 100 kilometrų rajoninių kelių.

Turime darbų tiek žiemą, tiek vasarą. Be to, asfaltbetonio bazė nėra nauja, kad galėtume našiai dirbti, kasmet ją reikia remontuoti. Ši bazė aptarnauja visus Šiaulių regiono kelius. Vasarą mažesniu ar didesniu pajėgumu bazė veikia nuolat. Pagrindinis magistralinis kelias yra Šiauliai – Palanga, besidriekiantis nuo Šiaulių iki Telšių rajono ribos. Krašto keliai Kuršėnai – Mažeikiai, Užventis – Šaukėnai – Kuršėnai. Magistralinis kelias gana intensyvus, nes daug kuršėniškių dirba Šiauliuose. Anksčiau jis buvo žinomas kaip itin avaringas. Smagu, kad pastaruoju metu jis rekonstruojamas, saugaus eismo situacija vis gerėja. Juokaujame, kad kol vilniečiai ar kauniečiai važiuoja nuo vieno miesto galo į kitą, kuršėniškiai per tą laiką nuvažiuoja į Šiaulius.

Pagrindinė mūsų darbo sritis – kelių priežiūra, kuri yra ypač aktuali žiemą. Rytais į darbą važiuojantys vairuotojai nori matyti saugų, neslidų kelią. Taigi kelininkai pluša naktimis, paryčiais. Ypač sunku puikią kelio būklę palaikyti esant atšiaurioms žiemoms, pustant. Kartais kelią reikia valyti keliskart per parą.

Galime ir pasidžiaugti, turime daug puikių specialistų, savo srities žinovų. Manau, kad jei nebūtų stipraus, darnaus, profesionalaus kolektyvo, vadovas, kad ir kiek besistengdamas, nepriverstų darbų vykti sklandžiai. Komandinis darbas šioje srityje yra ypač svarbus.

Jaunimui dažnai sakau, kad gyvenime reikia atrasti savo vietą. Juk visai kitaip dirbsi darbą tik dėl to, kad reikia, ir kitaip, jei tai mėgstama tavo veikla. Kita vertus, pastebiu, kad dabartiniai darbuotojai kartais perlenkia lazdą, reikalaudami ypatingų darbo sąlygų, technikos, darbo drabužių, įrankių. Prisimenu, kai dirbome sovietmečiu, šaltyje avėdavome veltinius, tiesiant kelius nebūdavo kabinetų, popierius pildydavome automobilyje, jau nekalbu apie kompiuterius, o terminai spausdavo, turėdavome atlikti darbus laiku, ir atlikdavome. Jauniems darbuotojams rekomenduočiau ne tik reikalauti, bet ir sugebėti dirbti įvairiomis sąlygomis. Juk labai daug kas priklauso nuo sumanaus darbo organizavimo. Jeigu darbų vadovas mokės paskirstyti atsakomybę, veiklą, tai, ką atlieka 10 darbuotojų, atliks ir 5.

Darbe man svarbus dialogas su kolegomis. Svarbu visas problemas spręsti kartu. Būna, kad situacija atrodo beviltiška, bet sėdame, apmąstome, susidėliojame prioritetus ir paaiškėja, kad tai išsprendžiama.