Algirdas Jakubauskas

2015-10-14 Jolanta Tamošaitienė, Keliai ir tiltai Nr. 2 (10)

Gimiau ir augau Vilkaviškyje. 1978 m. baigęs mokyklą įstojau į tuometinį Kauno politechnikumą, pasirinkau kelininko specialybę. Šio darbo jau buvau ragavęs, nes baigus aštuonias klases tėtis vasarai buvo įdarbinęs į melioracijos statybos valdybą, ten dirbome prie dvi gyvenvietes jungusio kelio. Baigęs studijas paskyrimą gavau Klaipėdoje, bet pasirinkau dirbti man mielesnėje Šilutėje. Daug buvau prisiklausęs iš draugų apie Kuršių marias, žvejybą, susidomėjau šiuo kraštu. Be to, nuo jaunų dienų mėgau žvejoti. Mano darbo pradžioje 1978 m. įmonė vadinosi „Šilutės linijinė kelių automobilių valdyba“. Dirbau ten iki 1999 m. direktoriaus pavaduotuoju, atsakingu už gamybą.

Vėliau gavau pasiūlymą dirbti įmonės „Klaipėdos regiono keliai“ Šilutės kelių tarnyboje viršininku. Įsidarbinau pirmas ir turėjau nemažai prisidėti prie kelių tarnybos kūrimo. Taigi atsitiko taip, kad paskui mane čia įsidarbino ir nemažai buvusios darbovietės darbuotojų, kitus priėmėme naujus, išmokėme dirbti keliuose.

Iš pradžių neturėjome nieko: nei pastatų, nei biuro, nei technikos. Išsinuomojome patalpas, dirbome trijuose kabinetuose, o iš ankstesnės įmonės nuomojomės techniką darbams keliuose.

Senoji įmonė buvo privatizuota, ji užsiėmė kelių tiesimu, o susikūrusi „Klaipėdos regiono kelių“ Šilutės kelių tarnyba užsiėmė kelių priežiūra, jų turėjome apie 760 km. Pradėjome formuoti kolektyvą, rinkomės darbuotojus. 1999 m. iš Kelių direkcijos gavome keletą autogreiderių ir automobilių. Pirmi metai nebuvo lengvi, paskui po truputį įsivažiavome. Rudeniop įsigijome patalpas, ėmėme jas remontuoti. Buvo labai svarbu dirbtuvėse įrengti buitines patalpas, kad darbuotojai persirengtų, nusipraustų. Antrais metais jau beveik nebereikėjo samdyti technikos, po truputį komplektavomės patys. Nuo 2002 m. jau dirbome tik sava technika. Nors ir sunkūs, tarnybos kūrimo metai buvo labai įdomūs, veiklūs. Tuomet subrendau, užsigrūdinau kaip vadovas, susiformavo kolektyvo branduolys.

Nemažas iššūkis buvo 2002 m., kai užliejus Rusnės apylinkes buvome įpareigoti nemokamai kelti gyventojus per užlietas teritorijas. Iki to laiko vietiniai gyventojai buvo keliami komerciniu būdu. Perkėlimui įsigijome tralų, porą nuomojomės, ir ėmėme dirbti. Nustatėme maksimalų vandens lygį – iki 80 cm., taip pat ėmėme budėti. Gyventojų kėlimas vyko nuo 6 iki 21 val. Taip keliame iki šiol. Automobilių perkėlimas tetrunka apie 3 min. Esant potvyniui, perkeliame daugiau kaip 800 automobilių. Reikia paminėti, kad prie tralų dirbantys kelininkai turi plušti sunkiomis oro sąlygomis, kęsti šaltį, drėgmę, prasilaužti ledą. Beje, per metus gali būti net du potvyniai – rudenį ir pavasarį. Džiugu, kad pastaruosius dvejus metus iš Rusnės apylinkių gyventojus tereikėjo kelti po vieną dieną, nes kitomis dienomis vandens lygis neviršijo 20 cm ribos, automobiliai pravažiuodavo patys.

Nuo 2009 m., atslinkus ekonomikos krizei, iškilo ir nauji iššūkiai, sumažėjo atlyginimai, turėjome atleisti apie 30 proc. darbuotojų. Sumažėjo ir rangovinių darbų. Stengėmės ne šiaip atleisti darbuotojus, o išleisti pensininkus.

Iš esmės kadrų klausimas dabar mums nėra aktualus. Turime stiprų, susiformavusį kolektyvą. Skaudu tik tai, kad jauni žmonės padirba, pramoksta kelininko profesijos ypatumų ir nutaria emigruoti, duoną uždirbti kitose Vakarų šalyse: Anglijoje, Lenkijoje, Skandinavijoje, kur kelininkų atlyginimai gerokai didesni. Kad pritrauktume jaunus žmones, atlyginimai Lietuvoje turėtų išaugti. Ir ne tik atlyginimai, bet ir skiriamos keliams lėšos. Kai važinėdavau po Lenkiją prieš 15 metų, net minties nebuvo stebint jų kelius, kad kada nors lygiuosimės į juos. Neseniai teko važiuoti per Lenkiją iki Zakopanės ir ryškiai pagerėjusi situacija jų keliuose gerokai nustebino.

Dalyvaujame savivaldos konkursuose dėl kelių priežiūros, greideriuojame seniūnijos kelius, iki 20 proc. metinio biudžeto prisiduriame iš rangos darbų.

Mūsų prižiūrimas kelias Šilutė – Klaipėda jau nuo senų laikų blogai pagarsėjęs avaringumu, ypač dėl vokiečių laikais pakelėse susodintų medžių. Šiuo metu avaringumą kiek sumažinome kai kuriuose ruožuose iškirtę medžius.

Taip pat Vyriausybė jau kuris laikas žada, kad Rusnės link bus tiesiama estakada. Projektas jau yra ir tikimės, kad 2017 m. čia vyks paruošiamieji darbai. Šiuo metu jau atliktas poveikio aplinkai tyrimas.

Kelininkai – užgrūdinti žmonės, jie kantriai dirba bet kokiomis oro sąlygomis. Net sumažėjus finansavimui darbuotojai neišsilakstė, nestreikavo. Kelininko darbe mane žavi ne tik darnus mūsų kolektyvas, bet ir tai, kad galime gražinti Lietuvos aplinką. Kaip smagu važiuoti nauju tiltu ar sutvarkytu keliu ir žinoti, kad ir tu, tavo darbuotojai prie to prisidėjo.